Būti priklausomu, tai reiškia, visų pirma, negyventi – ką liudija „Snieguolė ir septyni nykštukai“?
Priklausomybės nebūtinai griauna gyvenimą. Kartais, ne griauna, o tiesiog atima – atima džiaugsmą, prasmę, galimybes, ir lieka tik tyli egzistencija. Alkoholis yra vienas iš būdų, kuriuo žmonės tvarkosi su nemaloniais jausmais. Kartais taip tvarkosi daugybę metų – nemalonūs jausmai slopinami, žmogus saiko nepraranda, vykdo profesinius ir socialinius įsipareigojimus, tačiau gyvena pusiau apmiręs, nepatirdamas džiaugsmo ir pilnatvės – taip, kaip Snieguolė, atsikandusi užnuodyto obuolio, kelis metus miegojo stikliniame karste.
Kodavimas nuo alkoholizmo reikalingas ne tik tada, kai žmogaus gyvenimas žlunga – reikalingas ir tada, kai žmogus to gyvenimo negyvena, bet nori vėl prisikelti ir pilnavertiškai gyvent. Psichoterapeutas Sergejus Gorškovas, psichoterapijos centro „Sielos veidrodis“ steigėjas, dalinasi centro pacientės istorija.
Kodėl jauni žmonės pradeda gerti?
Kodėl aš pradėjau gerti? Kaip man vėliau paaiškino psichologas, alkoholizmas yra jausmų liga – alkoholis kaip anestetikas, nuslopina liūdesį, įtampą, stresą, ir taip gali bent sušvelnint problemas, kurių neina jau normaliai išspręsti. Kokios tos problemos? Dažniausiai, tai darbas, šeimoje kažkas arba iš vaikystės kokios nors traumos, iš praeities. Kai skauda, tenka slopinti tą skausmą kažkokiu būdu.
Kaip toj pasakoj apie Snieguolę ir septynis nykštukus – žmogus atsitraukia iš pradžių fiziškai, į kažkokį šešėlį, su kažkokiais nykštukais, susimenkinęs iki nykštuko dydžio, negyvendamas savo gyvenimo, patarnaudamas kitiems, survival, išgyvenimo režime, o paskui, pasitraukia dar labiau, į emocinės komos būseną, tik gyvybinės funkcijos palaikomos, o gyvenimo nėra.
Ko pritrūko geriančių jaunų žmonių šeimose?
Aš, kaip ir kiti vaikai, užaugę šaltose šeimose, nemokėjau susitvarkyti su jausmais, niekas nekalbėjo šeimoj, nebuvo mados – niekas jausmų nerodė. Žinot, tokie laikai, negali smerkti tėvų – tas posovietinis laikotarpis, džiaugsmingas buvo, bet nesaugus. Pokyčiai, žmonės patys nežinojo, kaip jaustis, kaip reaguot, patys gyveno įtampoj, tai ir vaikams nelabai galėjo suteik tą saugumą.
Ir laiko trūksta, ir patys tėvai nežino, kaip reaguot. Nuslopina tas emocijas, gyvena, ir tiek. Vaikui pasako – netrukdyk, neklausinėk, pats susitvarkyk. Eik kur nori, daryt, ką nori, tėvas darbo neteko, motina už du dirba, problemų pilna be tavęs. Išmoksti pasitraukti, būt nematomu, negirdimu, taip ir gyveni.
Kaip slopinami jausmai?
Suaugus irgi nemokėjau parodyt, nei kad liūdna, nei kad pykstu, ar nerimas apimdavo. Su kažkuo kalbėtis, aiškintis nebuvo mados. Tada, kas belieka – įsipili vyno taurę, antrą, atsipalaiduoji ir užmiegi. Tai vieną vakarą, kitą vakarą, žiūrėk, įsivažiuoji ir gyveni, be to skausmo. Tik gyvenimas sustoja, tos problemos neišspręstos lieka, nuo vieno vakaro iki kito, tai pats nebesupranti, gyveni ar negyveni.
Nebuvo taip, kad nesąmonių pridaryčiau, bet tiesiog negyveni. Ir noro nebuvo, nei santykių kurti, nei šeimą kurti, nei vaikų turėt. Jėgų nebuvo, motyvacijos nebuvo. Patogu buvo gyventi, kaip gyvenau, nejaučiant nieko, tas alkoholis, tai stabdė nuo akistatos su tikrove, su gyvenimu, ir nuo skausmo.
Kada kilo noras atsibust?
Vieną vakarą, sėdėjau prie TV, vyno butelis atidarytas, šeštadienis buvo, ir rodė filmą animacinį, tą, Snieguolė ir septyni nykštukai, kaip jos pamotė nemylėjo, davė jai to obuolio atsikąst, ir kaip Snieguolė užmigo ir pramiegojo kelis metus, kol princas pabučiavo ją ir pažadino.
Ir tada, kai mačiau tą Snieguolės pasaką, pagalvojau, kad aš irgi kaip ta mieganti Snieguolė buvau, tarsi į kokią emocinę komą kritus. Kaip apmirus, kaip to obuolio atsikandus, slopinau save, sukausi kažkokių nykštukinių rūpesčių rate arba miegojau. Tik aš supratau, kad princas neatjos ir manęs nepažadins, jeigu aš pati neatsikelsiu, nenusiprausiu ir nesusitvarkysiu, suprantat. Nes tie princai pro šalį vis praeidavo, ir supratau, reikia man pačiai atsikelt.
Kaip įvyko prabudimas?
Tas vakaras labai paveikė mane, ir tas momentas, kai Snieguolė atsimerkia, atsisėda, ranką paduoda ir išlipa iš karsto – ir aš įsivaizdavau, kad aš galiu taip išlipt. Pasižiūrėjau internete, pasiskaičiau, kaip kiti žmonės gyvenimą susitvarko, prisiruošiau ir aš. Darė man tą hipnozę, dar su lazeriu papildomai stimuliavo, kad organizmas pats pradėtų su stresu tvarkytis, nebesinorėtų to alkoholio tiek labai.
Paprastai viskas buvo. Pasakose tik stebuklai būna, kai per vieną minutę Snieguolė atsigauna. Gyvenime vis tiek tie, žinot, dėsniai galioja, ir per vieną dieną pasaulis neapvirsta aukštyn kojom, bet pradžia buvo padaryta. Kaip pasakyt – lūžis įvyko, ledai pralaužti, vanduo pradėjo tekėt.
Kas vyko po to?
Atsimenu, grįžau aš namo ir pirmas klausimas buvo – ką veikt? Sėdėt ir išgėrinėt nebenorėjau. Pirma, fizinis toks pojūtis, ne proto, o grynai kūno pojūtis, karštoj vonioj išsimaudyt. Ilgai gulėjau, bandžiau tą praeitį iš savęs išplaut, save geriau pajaust, kur skausmas, kur įtampa susikaupusi, ar nugaroj, ar pečiuose. Anksti miegot nuėjau, ta šiluma tokia, ir tas pasiryžimas, tas laukimas, gyvent naujai.
Ir kiekvieną vakarą buvo tas – ką veikt? Tai kasdien kažką, ar pasportuot, ar į prekybos centrą, kosmetikos, drabužių, paskui, į masažą nuėjau. Dviratį radau internete, skelbimuose, žmonės dovanoja – pradėjau važinėt.
Laiminga pabaiga?
Pasikeičiau, per pusę metų, pradėjau jaust ir savo kūną, anksčiau tai streso sukaustytas buvo, nei sekso nesinorėjo, nei artumo. Pradėjau jaust aiškiau, kada pavargus, kada įsitepus, ir švelnumo poreikis atsirado, tai ir draugas atsirado. Tada tai viskas greitai pajudėjo, nes kai atsigauni, kaip ta Snieguolė, iš kažkokios komos atsibundi, pradedi jausti tą šilumą viduje, norisi dalintis tuo gerumu ir gyvybę pratęst. Tik trys metai praėjo, po kodavimo, o jau esam šeima ir turim dabar jau turim vaiką.
Atėjau pasikoduot papildomai, nes motinystė, stresas man, ir fizinis krūvis, ir atsakomybė, nebuvo taip, kad gerti norėčiau, bet baimių kyla visokių. Nedaug kainuoja tas papildomas pakodavimas, tai dėl visa ko. Ir paprasčiausiai tai pasirodyt norėjau ir pasidžiaugt, kaip per tris metus pasikeičiau ir atsigavau.