Moterys, vienatvė ir alkoholis – kaip situaciją regi ir kaip ją įveikia vaikai?
Viena priklausomybės priežasčių – stresas, kai organizmas pats nebesugeba susitvarkyti su kortizolio ir adrenalino pertekliumi. Alkoholis slopina stresą, tačiau tokiu būdu žmogus grimzta į priklausomybę. Skyrybos ir partnerio netektis yra vienas iš didžiausių stresorių žmogaus gyvenime. Griūva nusistovėjusi emocinė dinamika, pasitikėjimo ryšiai, vaidmenys šeimoje ir, kol nusistovi pusiausvyra, lydi rizika bei netikrumas. Tiek vyrų, tiek moterų tarpe pasitaiko, kad alkoholio pagalba kovojama su skyrybų sukeltu stresu. Psichoterapeutas Sergejus Gorškovas, psichoterapijos centro „Sielos veidrodis“ steigėjas, dalinasi centro pacientės istorija.
Yra posakis, paskui vyrą ir autobusą nereikia bėgti, nes bus kitas. Kiek jis baisus, ciniškas ir neteisingas, man sunku apsakyti. Kad bėgti nereikia, tai tiesa, bet nereikia ir apgaudinėti savęs iliuzijomis, kad bus kitas. Nes kitas bus ne toks, ne tau skirtas ir jums bus ne pakeliui, o jei toks ir atsiras, tai ne už 15 minučių. Mes su vyru susituokėm jauni, pragyvenom daug metų, trys vaikai, du jau beveik suaugę buvo, vienas mažesnis. Viskas man buvo ta šeima, vyras, vaikai, namai, nei kitais vyrais domėjausi, nei karjerą dariau. Na, ir vaikams paaugus, išėjo jis iš mūsų, pas kitą moterį išėjo.
Nebuvo taip, kad užgerčiau juodai, nutrūkčiau, neatrodė, kad kažką blogo darau, vyno taurė kas vakarą, kartais per pietus. Namai sutvarkyti buvo, vaikai – sūnus buvo jau iš namų išėjęs – prižiūrėti, aprengti, maisto buvo namuose. Tada, nesuvokiau, ką darau, žalos tokios nebuvo, kad vaikai nevalgę, neprižiūrėti, tik po kelių metų, vaikai papasakojo, kaip viskas atrodė.
O vaikams atrodė, kad nėra motinos, kad neatlikau aš, kaip pasakyt, savo, kaip motinos pareigų. Dabar žiūrėjau per youtube video, reiškia, rodo, kad mažas vaikas bendrauja su motina, ir kai motina nereaguoja, abejinga, į save nugrimzdusi, tai vaikas verkt pradeda, jam atrodo, kad ta motina dingo, numirė, kad jos nebėra. Taip aš ir buvau – būdavau namie, ir valgyt padarydavau, ir apskalbdavau. Bet kaip apmirus buvau, o kai išgerdavau, tai visai jau nugrimzdavau į save, serialą kokį įsijungdavau per TV ir niekas neberūpėjo.
Vaikai išgyveno labai, maža to, kad šeima pas mus iširo, iširo visa sistema, kiekvienas buvom kas sau. Vyresnioji mergaitė bandė kalbėt su manim, bet tikrai, ranką prie širdies pridėjus, nesupratau, ką blogai darau. Man atrodė – aprengti, pamaitinti, nemuša, neskriaudžia, vienų nepalieka. Save pačią vaikystėj prisimindavau, kiti laikai buvo, ir alkani, ir vieni būdavom – žiūrėjau į savo vaikus ir galvojau, iš gero gyvenimo nežino ko norėt.
Kaip paskui psichologė paaiškino, ir vėliau tik supratau, kaip vaikus tas veikė. Vyresnioji mergaitė tai atsakomybę visą prisiėmė ant pečių, mokėsi labai gerai, suprantu, išvažiuot iš namų greičiau norėjo, seserį jaunesnę prižiūrėdavo, pasikalbėdavo, ar ten jai problemos mokykloj, ar su draugais, ar ką, man irgi sakydavo, mama, nepamirš to pažiūrėt, nepamiršk to, kaip ir šeimos galva buvo, visais rūpinosi. Tik savim pamiršdavo pasirūpinti. Išvažiavo mokytis, tai taip ir liko – nieko be tų mokslų nežino, nei linksmybių, nei draugų, ne berniukų – tik mokslai, mokslai, susirūpinusi visada.
Jaunesnioji tai maža buvo, vaikas priėmė, kad nemylimas yra, niekam nereikalingas, kaltę gal kažkokią jautė, nu ir pyktį, tikrai. Juk anksčiau būdavo, vakarais, šeima susėda prie stalo, kalbamės, savaitgalį vėl kažkur kartu, ir paskui taip negražiai – maža, kad tėvas išėjo, mama irgi pati sau užsidarius savo kambaryje. Dabar, psichologė paaiškino, kad vaikas jautė nerimą, ne tai, kad klausimas kažkoks buvo neatsakytas, nerimas, kai net nežinai, ko klausti ir pas ką. Ir mokslai pradėjo nesisekt, ir pradėjo krist žemyn, su kitais prastai besimokančiais bendraut, ir išgėrimai, ir parūkymai. Ir tikrai, man tada atrodė, kad aš, kaip motina, nieko blogo nedarau.
Baigėsi tuo, kad vyriausia mergaitė išvažiavo, nelabai ir namo grįždavo, nežinau, ką ji ten veikė, nes draugų susirast nemokėjo ir neturėjo, o jaunesnė pasiprašė pas tėvą. Būtų ir išėjus, tik tas tėvas su jauna žmona nelabai norėjo rūpesčio ant savo galvos. Tai tas dalykas labai privertė sustot, atsipeikėt ir į specialistą pagalbos kreiptis.
Atėjau aš pas specialistą, greitai viskas vyko, paprastai, su hipnoterapija, su lazeriu, jau po pirmo karto geriau pasijutau. Grįžau namo, ir apsiverkiau – apsiverkiau, kad taip ilgai laukiau, tiek delsiau. Ir sau, ir savo mergaitėm gyvenimą sugadinau. Abi problemų turi galybę, viena iš už viską atsakinga jaučiasi, be darbo, jokio malonumo gyvenime nežino, kita nemylima, nepasitikinti savim jaučiasi, vis traukia ją prie tamsos, prie purvo, kur blogiau.
Gailiuosi, kad anksčiau nenuėjau, sunkus dalykas tos skyrybos, nežinau, kaip kitos moterys ištveria, nelabai žmonės linkę dalintis tuo skausmu, kiekvienas rodo, kad jau jam tai viskas gerai, niekas nepataria, vaikai tai ką, į vaikų nuomonę kitaip žiūri, nepaklausai. Abi mergaitės lanko psichoterapiją, ir aš lankau, stengiuos būt geresne motina – niekada nėra vėlu gera motina būti, nes vaikams tai motinos reikia visą laiką – tol reikia, kol gyva.
Psichoterapijos centras „Sielos veidrodis“ buvo įkurtas 2018 m. Centrui vadovauja psichoterapeutas Sergejus Gorškovas. Centre konsultuojama ir gydoma nuo įvairių priklausomybių, tokių kaip priklausomybė nuo alkoholio, nikotino, kitų psichotropinių medžiagų, priklausomybė nuo lošimo bei kompiuterinių žaidimų. Šiuo metu, centras turi biurus Vilniuje ir Klaipėdoje.
Jei jums pačiam ar jūsų artimam žmogui nutiko taip, kad darosi sunku kontroliuoti alkoholio vartojimą, kreipkitės į psichoterapijos centrą „Sielos veidrodis“. Skambučiai telefonu priimami bet kuriuo metu.